Užsienio prekybos reguliavimas tarifinėmis ir netarifinėmis priemonėmis
Autorius: Nojus
Prekių mainai naudingi visoms besivystančioms šalims, kitaip jie laisva valia nevyktų. Mažoms šalims užsienio prekyba yra vienintelis būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų, o dažniausiai – tiesiog būdas garantuoti savo egzistavimą. Nors tarptautinė naudinga šalims, pasaulis išbandė įvairiausius būdus, kaip ją riboti. Bet gerų ribojimo būdų neatrado, nes jų paprasčiausiai nėra. Bet koks prekybos apribojimas galiausiai virsta žala visuomenei.
Dauguma mokslininkų ir ekonomistų pritaria tarptautinės prekybos liberalizavimui, muitų ir kitų prekybos barjerų panaikinimui. Ši pozicija remiasi ekonomine analize, įrodančia laisvosios prekybos naudą ne tik kiekvienai valstybei, bet ir visam pasauliniam ūkiui. Tačiau pateikiama nemažai svarių argumentų, teisinančių prekybinių apribojimų įvedimą ir rodančių jų blogą įtaką atskiros visuomenės grupės ar valstybės požiūriu.
Šiame darbe nagrinėsiu labiausiai naudojamą prekybos reguliavimo priemonę, ir jų įtaką valstybės ekonomikai bei eiliniams vartotojams. Prekybos reguliavimas yra valstybės suformuota mokesčių sistema, kuria siekiama apsaugoti nacionalinius gamintojus nuo užsienio prekių konkurencijos, reguliuoti atskirų prekių paklausą ir pasiūlą, saugoti šaliai svarbius gamtinius išteklius, spręsti gamtosaugos problemas, papildyti valstybės biudžeto pajamas ir įgyvendinti kitokius protekcionistinės ir merkantilistinės politikos uždavinius.
1. Tarptautinės prekybos ribojimo tikslai ir priežastys
Prekybiniai apribojimai visada naudingi konkuruojančių su importu prekių gamintojams. Jei prekės gaminamos šalies viduje, gamybos kaštai dideli, ji negali konkuruoti su importuojamomis prekėmis, tai gamyba ir užimtumas šioje šakoje mažės. Šis neigiamas užsienio prekybos poveikis koncentruojasi viename ar keliuose vidaus sektoriuose, kai tuo tarpu užsienio prekybos nauda – galimybė pigiau vartotojams nupirkti importuojamą prekę, nei ją parduoda vidaus gamintojai, pasiskirsčiusi tarp daugelio ekonomikos objektų. Todėl neigiamas pasekmes patiriančio sektoriaus darbuotojai turi žymiai didesnius stimulus ir galimybes siekti, kad sektorius būtų kuo daugiau apsaugotas nuo pigesnių užsienio prekių konkurencijos Vyriausybės lygiu priimant tokius sprendimus dažnai neatsižvelgiama į tai, kad per ilgą laikotarpį tokia apsauga kenkia vidaus gamybai, nes susilpnina kaštų mažinimo ir kokybės gerinimo stimulus. Be to neatsižvelgiama į vartotojų interesus.
Šalies pramonės apsauga grindžiama tuo, kad dalis pramonės šakų turi pranašumą, kuriam įgyvendinti reikia laiko. Todėl būtina sukurti palankias sąlygas, kol pramonės šaka sutvirtės ir galės konkuruoti su užsienio produkcija. Šiuo metu šis argumentas išryškėja vykdant prekybos politiką, kai valstybė remia tam tikros šakos produkcijos eksportą, padėdama tos šalies gamintojams įsitvirtinti užsienio rinkose, arba padeda plėtoti naują pramonės šaką. Pastaraisiais atvejais reikėtų palyginti dabartinius nuostolius su būsimais privalumais. Netgi jeigu prekės importuojamos už normalią (nedempinginę) kainą, jaunai pramonei reikės įveikti nemažai sunkumų skverbiantis į rinką. Tarptautinis patyrimas šioje srityje rodo, kad įvesti prekybos apribojimai paprastai išlieka, o ginama pramonės šaka netampa pajėgi konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Paskutinius 40 metų vykdoma potencialių eksporto sektorių gynimo politika Lotynų Amerikoje dažniausiai nuvylė, kai tuo tarpu ryški Azijos valstybių užsienio orientacija pasižymėjo aukštais ekonomikos augimo tempai.