Užsienio prekyba ir jos raida Lietuvoje
Autorius: Sigitas
Užsienio prekyba – tai prekyba su užsienio partneriais, apimanti prekių ir paslaugų eksporto ir importo operacijas, įskaitant prekių reeksportą bei reimportą ir atsakomąją prekybą. (Kuvykaitė R.,1995, p.38)
Dar palyginti nesenai užsienio prekyba buvo suvokiama kaip paprasta prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera. (Jakutis A., Petraškevičius P.,2000, p.242)
Istoriniai duomenys teigia, kad Lietuvos teritorijoje vykę užsienio procesai siekia labai senus laikus. Buvo prekiaujama su Bizantija, Romos valstybe, Skandinavijos šalimis, Vakarų Europos kraštais. Užsienio prekybos ryšiai ypač suklestėjo Vytauto Didžiojo laikais.
Po pirmojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo XVIII amžiaus pabaigoje dalis muitų buvo panaikinti, nebebuvo muito prekėms, keliaujančioms tranzitu. Su kaimyninėmis valstybėmis buvo sudarytos prekybinės sutartys, numačiusios tiek pirklio, tiek ir jo prekių neliečiamybę. Vakarų Europos kraštuose padidėjus maisto produktų paklausai, labai padidėjo ir eksportas iš Lietuvos. Užsienio prekybos plėtojimą stimuliavo ir XIX amžiaus antroje pusėje prasidėjęs geležinkelių tiesimas
XV amžiaus pradžioje Lietuvoje buvo ryškūs du prekybos centrai: Polockas ir Kaunas. Pastarasis pirklius traukė ypač todėl, kad čia susiėjo dvi stambios vandens kelių arterijos, kirtosi keletas svarbiausių sausumos kelių.( Jakutis A., Petraškevičius P., 2000, p. 250)
Didesnio dėmesio verta 1919- 1940 metais Lietuvos Respublikos vykdyta užsienio prekybos politika. Šiuo laikotarpiu mūsų krašto prekybos partneriai buvo daugiau kaip 50 šalių. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais svarbiausias užsienio prekybos uždavinys buvo eksporto didinimas. Naujai valstybei, jos netvirtai ekonomikai savo prekėmis reikėjo užimti pasaulinėje rinkoje nors ir ne dominuojančią, bet ir ne paskutinę vietą. Prekybą tvarkančios įmonės įvairiomis priemonėmis stengėsi supažindinti kitas šalis su Lietuvos gaminais. Eksporto prekės iš Lietuvos daugiausia buvo išleidžiamos be muito mokesčių. Valstybė rūpinosi ne tik išplėsti eksporto apimtį, bet ir visoms pagrindinėms eksporto prekėms nustatė standartus, griežtai kontroliavo, kaip jų paisoma.
Lietuvai tapus sudėtine TSRS dalimi, visos užsienio prekybos operacijos buvo vykdomos per centrines šios šalies įstaigas. Per daug nesigilinant į TSRS užsienio prekybos raidą galima konstatuoti, kad čia trūko dinamizmo ir lankstumo. Toks centralizuotas užsienio prekybos valdymas, suprantama, nebuvo efektyvus ir nedavė respublikai naudos, kurią galima gauti savarankiškai tvarkantis. (Jakutis A., Petraškevičius P., 2000, p. 252)
Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pasikeitė ekonominė situacija. Liberalizavus santykius su užsienio šalimis, Lietuvos užsienio prekybos apyvarta su Vakarų Europos ir kitomis pasaulio šalimis ėmė sparčiai plėtotis. Nagrinėjant 1993-2000m. laikotarpį, matyti, jog didžiausios užsienio prekybos apimtys buvo 1997m.-1998m. Tai buvo intensyvaus prekybinių ryšių plėtojimo su įvairiomis pasaulio šalimis rezultatas: 1995-1997m. laikotarpiu Lietuva pasirašė pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, konvencijas su dauguma ES valstybių, JAV bei kaimyninėmis šalimis – iš viso su 24. Iki 1997m. Lietuva daugiausiai prekiavo su NVS šalimis – apyvarta šiuo laikotarpiu sudarė vidutiniškai 44 % bendros užsienio apyvartos.