Makroekonomika
Autorius: Laima
A. Marshalas, kaip ir austrų mokykla, nagrinėjo atskirų įmonių, firmų elgesį rinkoje. Tokią mikroekonominę analizę sąlygojo vadinamasis Say ( Sėjaus ) dėsnis, iš kurio plaukė, kad negali būti visuotinės perprodukcijos krizės. Tokiu atveju makroekonominių problemų tyrinėjimas neturėjo prasmės, nes ji apskritai, bent teorijoje, nekilo.
1929 – 1933 metų krizė parodė Say dėsnio nepagrįstumą ir mikroekonominio metodo nepakankamumą. Reikėjo rasti naujus išsivysčiusios rinkos ekonomikos mechanizmo analizės metodus. Tai padarė ar bent bandė padaryti anglų ekonomistas John Maynard Keynes (1883 – 1946), išleidęs 1936 m. knygą “ Užimtumo, palūkanų, pinigų bendroji teorija “, kurioje aiškinosi krizių ir nedarbo priežastis, mėgino sudaryti jų likvidavimo programą.
Tai reiškė problematikos pasikeitimą. Galima sakyti, kad vertės ir kainos problemas nustūmė į antrą vietą rinkos ekonomikos reprodukcijos, subalansuotos tautos ūkio raidos krizių problemos. Nuo mikroekonominės analizės pereita prie makroekonominės.
Dar vienas svarbus pokytis – naujas požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje. Klasikinė politinė ekonomija ir neoklasikinė ekonominė teorija neigiamai vertino ir vertina valstybę, esą ekonomika turi vystytis pagal savo imanentinius dėsnius. Tuo tarpu valstybės ir bet kokių kitų išorinių jėgų įsikišimas gali tik sutrukdyti objektyviems dėsniams veikti.
J. Keynes kitaip pažiūrėjo į valstybės ekonominį vaidmenį. Jo nuomone, valstybė turi pradėti reguliuoti ekonomiką, kad būtų išvengta krizių ir nedarbo, būdingų nevaržomai konkurencijai. Jo nuomone, valstybė turi sudaryti palankias sąlygas privatinei verslininkystei plėtotis. Jis siūlė panaudoti netiesioginio reguliavimo priemones pinigų cirkuliacijos ir kredito srityje.
Negalima tvirtinti, kad reprodukcijos problemai Vakarų ekonomistai iki tol skyrė daug dėmesio. Veikiau atvirkščiai. Pirmieji ją nagrinėjo fiziokratai dar XVIII a. F. Quesnay bandė analizuoti Prancūzijos ūkio reprodukcijos procesą ir įrodė galimybę ekonomikai proporcingai vystytis. Antrasis buvo K. Marxsas. “ Kapitalo “ antrame tome jis nagrinėjo paprastosios ir išplėstinės reprodukcijos sąlygas ir taip pat parodė, kad bent teorijoje ekonomika gali vystytis proporcingai ir nepertraukiamai.
Nagrinėdamas reprodukcijos problemą, J. Keynes teikė pirmenybę proporcingumo problemai ir pripažino, kad jo laikais ekonomikai buvo būdingas nesubalansuotumas. O šio reiškinio svarbiausia priežastis – nepakankama paklausa. J. Keynes nuomone, asmeninių paklausų trūkumo svarbiausia priežastis – pagrindinis visuomenės psichologinis dėsnis, kurio esmę sudaro tai, kad didėjant pajamoms, didėja ir gyventojų vartojimas.
Tačiau vartojimo augimo tempai atsilieka nuo pajamų augimo tempo, nes žmonės ra linkę taupyti. Todėl dalis nacionalinio produkto negali būti realizuota.
Asmeninių paklausų trūkumą galima būtų kompensuoti gamybinėmis paklausomis, ypač naujomis investicijomis. Tačiau, J. Keynes nuomone, investicijos nepakankamos, nes esant didelei palūkanų normai, įmonininkai nenoriai investuoja skolintus kapitalus. O tokiu atveju neįmanoma panaudoti visų darbo resursų.
Krizės priežastis J. Keynes dar aiškino kapitalistų psichologija. Pasak jo, esant aukštam kapitalo ribiniam efektyvumui, t.y. pelningumui, kapitalistų nuotaika optimistinė ir jie noriai investuoja kapitalus, prasideda kilimas. Bet ribinio naudingumo teorija teigia, kad didėjant kokios nors gėrybės kiekiui, kiekvieno naujo vieneto subjektyvinė vertė mažėja. Todėl padidėjus investicijoms, neišvengiamai mažėja kapitalo ribinis efektyvumas. Dėl to pesimistinės nuotaikos pakeičia optimistines, kapitalistai nustoja investavę kapitalą, sumažėja gamybinės paklausos, prasideda nedarbas, dėl to sumažėja asmeninės paklausos. Prasideda krizė.