Studijoms.lt

Pagal naudojimo laiką (apyvartos pobūdį) turtas skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį. Trumpalaikiam turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Turtas trumpalaikiu laikomas ne kalendorine, bet ekonomine prasme. Trumpalaikiam turtui būdinga palyginti greita apyvarta, dėl to trumpalaikis turtas vadinamas apyvartiniu turtu arba apyvartiniu kapitalu.

Trumpalaikis turtas yra likvidus, tai yra palyginti greitai paverčiamas pinigais, o vienas šio turto elementų ir yra pinigai.

Trumpalaikis turtas suskirstytas į dvi sudėtines dalis:

1)trumpalaikis finansinis turtas

2)trumpalaikis materialusis turtas – atsargos.

Trumpalaikį finansinį turtą sudaro:

1) lėšos kasoje ir bankuose

2) terminuoti indėliai

3) apyvartiniai vertybiniai popieriai

4) skolos įmonei (debetinės skolos).

Lėšos kasoje ir bankų sąskaitose yra pats likvidžiausias finansinis turtas. Kasoje laikomos palyginti nedidelės pinigų sumos nacionaline ir užsienio šalių valiuta reikalingos atsiskaityti su įmonės darbuotojais ir kitiems mokėjimams grynaisiais pinigais. Kasoje gali būti laikomi ir grynųjų pinigų ekvivalentai, t. y. pašto ženklai, transporto talonai, loterijos bilietai ir kt. Didžiausią pinigų dalį atsiskaityti su tiekėjais ir kitais subjektais įmonės laiko bankų sąskaitose (atsiskaitomojoje ir valiutinėje)

Laikinai laisvas lėšas įmonė gali investuoti į terminuotus indėlius ir apyvartinius (rinkos) vertybinius popierius. Į apyvartinį turtą įskaitomi terminuoti indėliai bankuose ne ilgesniam kaip vienerių metų laikui. Apyvartinius vertybinius popierius sudaro trumpiau nei vieneriems metams įsigytos valstybės ir įmonių obligacijos, supirktos nuosavos bei kitų įmonių akcijos, skirtos parduoti ir kt. Terminuoti indėliai ir apyvartiniai vertybiniai popieriai sudaro trumpalaikes investicijas. Jos teikia įmonei palūkanų ar kitokios formos papildomų pajamų. Šis turtas per palyginti trumpą laiką (suėjus terminuotų indėlių grąžinimo terminui arba pardavus bei išpirkus vertybinius popierius)virsta pinigais.

Atskirą apyvartinio finansinio turto dalį sudaro skolos įmonei arba debetinės skolos. Įmonės skolininkai dažnai vadinami debitoriais. Debitorius – įmonė, organizacija, įstaiga ar asmuo , kuris yra skolingas tam tikram subjektui.

Įmonėje didžiausią debetinių skolų dalį sudaro pirkėjų skolos už jiems parduotas prekes, atliktus darbus bei suteiktas paslaugas. Šios skolos susidaro dėl to, kad pirkėjas arba užsakovas atsiskaito už gautas prekes, atliktus darbus ar paslaugas ne iš karto, o po tam tikro laiko. Taip dažniausiai atsitinka dėl to, kad įmonės tarpusavyje atsiskaito per banką. Pirkėjai, neturėdami kuo sumokėti savo skolų, gali išduoti įmonei vekselius arba čekius. Tai skolos dokumentai, kurie įgalina laiku (sutartais terminais) atsiskaityti su pirkėjais. Gavus šiuos dokumentus, pirkėjų skola tampa kitokios formos debetine skola (skola pagal vekselius arba čekius). Be pirkėjų debitoriais gali būti atskaitingi asmenys paėmę avansus komandiruočių bei kitoms išlaidoms, gavę pinigus už parduotas prekes, materialiai atsakingi asmenys, privalantys atlyginti vertybių trūkumus, ir kt.

Debetinės skolos yra gana specifiškas turtas. Jis neturi konkrečios (materialios) išraiškos ir esamo pavidalo negali būti panaudotas įmonės veikloje. Tai savotiški nematerialūs ištekliai. Tačiau šios skolos per palyginti trumpą laiką virsta pinigais arba kitomis vertybėmis ir todėl visiškai pagrįstai priskiriamos įmonės turtui.